Kūrybos agentas
Nežinomybės kvapas, tvyrantis ore, išsyk pagavo nuotykių ištroškusią nosį, kai pirmą kartą padėjau koją ant Jonavos geležinkelio stoties perono. Kažkas kuždėjo, kad turėčiau tuos 3 kilometrus paėjėti iki man projekte priskirtos mokyklos, pavadintos ne itin žinoma Raimundo Samulevičiaus pavarde. Ir ėjau, spėriai, dairydamasis, kad nenuskintų pro šalį lekiantys sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai. Kai viltis išvysti kažką įdomaus mano smalsiam žvilgsniui buvo beveik išblėsusi, priėjau kurortą primenančius takus palei miesto tvenkinius, su lazdom vaikščiojančius žmones, bėgikus. Ir su kiekvienu žingsniu smalsumas tik didėjo, o akių dėmesį traukė įdomūs miestelio peizažai: įrenginėjama slidinėjimo trasa beveik pačiame centre, išraiškingos kalvos ir dar labiau išraiškingi kaminai toli rytuose. Tai buvo magijos pradžia.
Mokykla pasitiko jau pažįstamais koridorių aidais, pakylėtu ir nevaržomu vaikystės dūkimu bei kiek šelmiška šypsena pavaduotojos veide. Pradėjau įtarti, kad papuoliau į tinkamą vietą. Tada išvydau antrą šypseną, trečią (jau darėsi nejaukiai per daug), ir tas smalsaujančias akis, nukreiptas į keistą nepažįstamąjį. Tai žadėjo gerą laiką, o su kiekviena „laba diena“ stiprėjo viltingas tikėjimas, kad viskas bus tvarkoje. Tam įsitikinti turėjau beveik pusę ilgų metų.
Susipažinęs su miesto ir mokyklos istorija, persmelkta karo skausmais ir išblukinta sovietmečio, ėjau iš pamokos į pamoką stebėdamas veiklas. Malšindamas savo begalinį troškulį išgerti tą dar vieną puodelį kavos, negalėjau atitraukti akių nuo kaminų tolumoje. Svajojau apie nieką, kol vis sugrąžindavo mane į kabinetą vaikų balsai ir jų pokalbiai su mokytojais:
- Kodėl augalų lapai žali?
- Mokytoja, todėl, kad vanduo kyla augalu, tada pašildo saulė ir, kai mėlyna susimaišo su geltona, ji tampa žalia!
Kažkas manyje suliepsnojo tą akimirką, tas nesuprantamas ir sunkiai paaiškinamas jausmas – motyvacija. Šypsena įsirėžė į pernelyg dažnai rimtą mano veidą. Užsidegiau noru būti su šiomis kūrybiškomis sielomis ir tai negrįžtamai ištrynė abejones dėl mano buvimo šiame man nepažįstamame krašte.
Sako (o gal tik sugalvojau), kūrybiškos ir atviros sielos traukia tokias pat, kaip bites traukia obelų žiedai. Sunku paaiškinti, kaip tai nutiko, bet tai nutiko. Ir kainavo itin daug kavos puodelių, ilgų pokalbių ir nenuilstamo klaviatūros raidžių trynimo, tačiau toks jausmas, kad kiekvienas atklydęs žmogus neturėjo pasirinkimo prieš kuriančios visatos valią.
Iš pradžių atrodė, kad kuriantys praktikai Laisvis, TV operatorius, ir Karolina, teatro režisierė, sunkiai patikėjo mano nuoširdžiu telefoniniu pasakojimu apie tai, ką patyriau Jonavoje ir kaip ten gera kūrybiškai sielai. Jaučiausi tarsi paslaugų pardavimų vadovas, šventai tikintis siūloma verte, tik pardavinėti nereikėjo – veikiau, tai buvo bendras noras pasitvirtinti, ką visi ir taip jutome.
Ir štai mes visi trys ir dar septynios mokytojos, sėdėdami rate ir įsikibę į arbatos puodelius, jau kalbėjome apie kūrybą, teatrą, spektaklius, vaikus. Dalinomės savo istorijom ir lūkesčiais – kūrėme tą žmogiškąjį ryšį bei tikėjimą sėkme, be kurio joks pasaulio projektas nebuvo įgyvendintas. Jaučiausi, kaip koks ryšių alchemikas, kuriančios visatos agentas, pradėjęs daug žadantį eksperimentą.
Mūsų visų mintys keistai derėjo ir viena kitą papildė nelyg dirigento orkestruojamos – kursime projektą apie „Mažąjį princą“. Toks pažįstamas ir nusibodęs, bet toks mielas tasai princas pasirodė. „Ką jeigu“ ir „dar mes galėtume“ pokalbiuose kartojosi dažniau, nei rate sėdinčių vardai. Žodžiai virto planais, planai virto užrašais, o akys sužibo nekantrumu tai įgyvendinti.
Supratę, kad visi esame ambicingai nusiteikę kūrybos srityje, nusprendėm padaryti kažką absoliučiai naujo – apjungti dvi 6 klases į mišrias grupeles, kurios dviems mėnesiams kartu apsigyveno skirtingose planetose: Rožės, Baobabų, Karaliaus, Biznieriaus, Žibintininko, Lapės, Gyvatės ir Traukinių. Tikslas buvo aiškus – gerinti mokinių darbo kartu gebėjimus, lavinti saviraišką, išlaisvinti norą eksperimentuoti ir pažaboti baimę klysti, kuriai šioje kelionėje nebuvo vietos.
Nupasakoti tai, kas vėliau įvyko, literatūrinių gebėjimų nepakanka. Kartu su Mažuoju princu leidomės į nuostabią kelionę po skirtingas planetas, bandydami suprasti jų gyventojus bei sunkumus. Meno atstovai, pasitelkę tik jiems žinomus triukus, sugebėjo taip išjudinti mokytojus ir mokinius, kad jie pasiryžo iki tol nepatirtiems nuotykiams: improvizuotiems šokiams, laiko sustabdytoms akimirkoms koridoriuose, ambicingoms verslo idėjoms, išvykoms į gyvūnų prieglaudas, spektakliams, kurių dekoracijas galima pasigaminti iš po ranka pasitaikančių medžiagų. Svarbiausia, kad tai nebuvo šventė tik mums patiems – užsikrėtė visa mokykla su direktoriumi priešakyje.
„Bendrystė“ ir „sutarimas“ yra taikliausiai esmę nusakantys žodžiai, kuriuos teko išgirsti negirdėtai daug kartų iš kelionės dalyvių. „Kaip gi tai pavyko?“- galbūt jūs klausiate. Pasistengsiu atsakyti: kai į kelionę kartu leidžiasi žmonės, kuriuos veda aistra kurti ir tyrinėti, nuoširdus noras dalintis ta aistra su kitais, atkaklumas bei atsakomybė, kelionė bus prasminga. Kai suvoki, kad ilgą laiką plauksi viename laive ir kad vietos daug jame nėra, tenka visus bendrakeleivius priimti tokius, kokie jie yra, bei nuoširdžiai kalbėtis apie tai, kas kelia sunkumus.
Kai paskutinį kartą stovėjau Jonavos geležinkelių stotyje bėgiais ridendamas mintis ir bandydamas viską išnarplioti savo kūrybos apsvaigtinoje galvoje, supratau, kad Jonava pastarąjį pusmetį man buvo antri namai. Galiu prisipažinti, kad taip iki galo šio miesto ir nesupratau, tačiau joje sutikti ir į ją kartu keliavę žmonės – tikrai puikūs. Tik tas pusmetis joje buvo kiek per trumpas. Matyt visi išsiskirstėme su panašia mintimi...